Alpakų istorija: nuo Andų kalnų iki progresyvių ūkių

Alpakos (Vicugna pacos) yra Pietų Amerikos kupranugarinių šeimos gyvūnai. Kamelidų šeimai taip pat priklauso kupranugariai ir lamos. Visi jie prijaukinti žmonių prieš tūkstančius metų.

Alpakų istorija yra glaudžiai susijusi su Andų civilizacijomis, ypač inkų kultūra, kurioje alpakų vilna buvo itin vertinama.

Alpakų kilmė ir pirmosios gyvenimo lokacijos

Alpakos yra kilusios iš Pietų Amerikos, tiksliau – iš Andų kalnų, kurie driekiasi per dabartinę Peru, Boliviją, Čilę ir Ekvadorą. Šios vietovės yra jų protėvių natūralios buveinės. Manoma, kad alpakos išsivystė iš laukinių vikunijų (Vicugna vicugna) – elegantiškų, smulkesnių kupranugarinių, kurios vis dar gyvena Andų aukštikalnėse.

Seniausi archeologiniai radiniai rodo, kad jau prieš 6000–7000 metų žmonės pradėjo bendrauti su vikunijomis ir guanakais (kita laukinių kupranugarinių rūšimi), juos palaipsniui prijaukindami.

Prieš prijaukinimą alpakų protėviai – vikunijos – gyveno Andų aukštikalnėse, dažniausiai 3500–5000 metrų virš jūros lygio. Tai vietovės pasižyminčios atšiauriomis sąlygomis: šaltomis naktimis, mažai deguonies, stipriu vėju ir ribotu augalų kiekiu.

Laukinės vikunijos:

• Gyvena bandomis – 5–15 individų grupėmis, kurias sudarė patinas, patelės ir jaunikliai.
• Yra labai budrios ir greitos – galėjo pabėgti nuo plėšrūnų, tokių kaip pumos ir lapės.
• Mityba remiasi kalnų augalais ir žolelėmis, kurios išgyvena ekstremaliomis sąlygomis.
• Vikunijos turi itin tankų ir šiltą kailį – tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl žmonės jas prijaukino.

Alpakų atsiradimas

Prijaukinimo procesas vyko pamažu, daugiausia Peru ir Bolivijos teritorijose. Vietinės civilizacijos, tokios kaip prieš inkus gyvavusios kultūros (Nazca, Moche, Wari) ir vėliau inkai, atrinko kokybiškiausią vilną turinčius gyvūnus ir juos veisė.

Iki šiol laukinių alpakų nebūna – šie gyvūnai buvo išveisti žmogaus, tad ir gyveno su juo visada, skirtingai nei, pavyzdžiui, vikunijos, kurios laukinėje gamtoje gyvena ir šiandien.

Inkų imperijos laikotarpiu (XIV–XVI a.) alpakos tapo ypač svarbios:

• Vilna buvo laikoma itin vertingu turtu – iš jos gaminti rūbai buvo skirti tik valdovams ir kilmingiesiems.
• Gyvūnai buvo gerbiami – inkai laikė juos dievų dovanomis ir net aukojo ritualams.
• Gyveno specialiose ganyklose – inkai sukūrė tvarkingą sistemą alpakų auginimui ir vilnos surinkimui.

Deja, po ispanų užkariavimo XVI a. alpakų populiacija labai sumažėjo, nes europiečiai nematė jų vertės ir į Andus atsivežė avis. Tik vietiniai gyventojai išsaugojo šiuos gyvūnus atokiose kalnų vietovėse.

Alpakų paplitimas pasaulyje

Nors alpakos tūkstančius metų buvo auginamos tik Pietų Amerikoje, XIX–XX a. jos pradėjo ėmė populiarėti visame pasaulyje:

• XIX a. viduryje britai ir prancūzai, supratę jos unikalumą, pradėjo importuoti alpakų vilną į Europą.
• XX a. pabaigoje alpakos buvo pradėtos veisti Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Šiaurės Amerikoje.
• Šiandien jos auginamos net Japonijoje ir Pietų Afrikoje.

Dabar alpakos vertinamos ne tik dėl vilnos, bet ir dėl savo charakterio, kaip mieli, draugiški gyvūnai, dažnai naudojami terapijai ar laikomi kaip augintiniai.
Pasaulyje šiuo metu gyvena apie 4 milijonus alpakų, didžioji dalis – Peru ir Bolivijoje.

Šiandien alpakos yra ne tik vilnos tiekėjai, bet ir:

• Ekoturizmo dalis – nemažai ūkių siūlo ekskursijas, kur galima susipažinti su alpakomis (savaime suprantama ir mūsų ūkyje!).
• Terapiniai gyvūnai – jų rami prigimtis padeda žmonėms, turintiems emocinių sunkumų.
• Alternatyva tradiciniams gyvulininkystės ūkiams – jų auginimas ekologiškesnis nei avių ar galvijų. Apie tai taip pat galite sužinoti kitame mūsų įraše.